Lyrics

Įšalk į žemę, gal tik taip pavyks tau susivokt,
Kęsk lig galo tą tobulumą, tvyrantį aušroj.
Dek įšalęs, gal drebuly išdrįsi pasiduot,
Kad suprastum, kokiais puikiais laikais gali kvėpuot.

Kaip sau leidi keiksnot visus, stovinčius greta,
Kai tau varva taukai žandais į sielą palengva.
Tau atrodo, kad visas blogis srūva į tave,
Nors tai tik vėjas, užpildęs dangų, ištirpęs naktyje.

Nors ilgai ėjai, dar nepasveikai nuo dvasiškai plintančių ligų,
Pats nebežinai, kur užsikrėtei tave tirpdančiu dvasios skystumu.

Ar šiąnakt ir vėl savo mirtį sapnavai?
Užmaršties tėkmėj save pažinai.

Žmogus toks keistas, kai viskas griūna, nepakelia galvos,
Kur tas vaistas, kuris išgelbės nuo prigimties ligos?
Vien tik baimė išsivalyt ir slėptis nuo drąsos.
Žmogus toks keistas, net tai supratęs negali be kančios.

Negali be kančios.

Freeze into the ground; maybe then you’ll manage to realize.
Endure the perfection in the dawn until the end.
Burn frozen – maybe in the shiver you’ll find the courage to give up,
To understand in what great times you are able to breathe.

How you let yourself curse the ones standing by your side,
When lard slowly drips through your cheeks into your soul.
It seems as though all evil pours into you,
Even though it’s just the wind that covered the sky and melted into the night.

Even though so far you’ve gone, still you haven’t cured the spiritually transferred diseases;
You yourself don’t know where you caught the fluidity that melts your soul.

Did you dream of your death last night again?
In the stream of oblivion, you got to know yourself.

Man is so strange: when all falls apart, he doesn’t raise his head.
Where is the cure that will save us from inherited disease?
Only fear – to clean ourselves and hide from courage.
Man is so strange; even knowing this, he can’t be without suffering.

Cannot be without suffering.

Dabar taip baisu, nes vėl likai sutraiškytas vilčių,
Dabar taip tamsu, kai laikas tirpsta iš jaunų akių.
Pamiršai, kodėl esi, gal todėl daugiau sapnuoti negali?
Trauki merdinčias tiesas, kad tikėjimas užgobs žaizdas.

Leiski man išeit, kad susirinkčiau vėl save pilnai,
Migloj paskęs veidai žmonių, taip bijančių mylėt naujai.
Tapai kažkuo kitu gleivioj drėgmėj paskendusių rytų,
Šaltyje minčių, laikui varvant pro pirštus.

Laikui varvant,
Sielą ardant,
Laikui varvant,
Gęstu.

Giliam ilgesy tylos, atviros žaizdos, tarp būties ir prarajos,
Vėl identiškos dienos, tokios pačios, tokios nykios.
Gelbėk savo valią gyvent!

Kai paslaptis tavim pravirks, kai tavo balsas naujai užgims,
Kai liūdesys nebekankins ir tavo akys žvaigždėm nušvis.
Kam dar tau praeitis, kodėl laikai tas pilkas duris?
Pamiršk, save išgirsk, ir amžinybė pati ištirps.

Tik leiski man išeit, kad susirinkčiau vėl save pilnai,
Migloj paskęs veidai, žmonių, taip bijančių mylėt naujai.
Tapai kažkuo kitu gleivioj drėgmėj paskendusių rytų,
Šaltyje minčių, laikui varvant pro pirštus.

It’s so frightful now, because again you’re left crushed by your hopes.
It’s so dark now, as time melts away from your young eyes.
You’ve forgotten why you are; maybe that’s why you can’t dream anymore.
Pulling out dying truths, so that faith would cover the wounds.

Let me go away, so that I could fully collect myself.
Faces of people afraid to love anew shall drown in the mist.
In the mucus-filled, humid mornings, you’ve become someone else.
In the coldness of thoughts, as time drips away through your fingers.

As time drips away,
Eroding the soul.
As time drips away,
I fade.

In deep yearning for silence, open wounds between existence and the abyss.
Homogenous days, identical, so grim.
Save your will to live!

When the secret shall weep through you, when your voice is reborn anew,
When sadness will not torment and your eyes shall glow as the stars,
Why do you need the past? Why do you still hold that grey door?
Forget, hear yourself, and eternity itself shall melt.

Let me go away, so that I could fully collect myself.
Faces of people afraid to love anew shall drown in the mist.
In the mucus-filled, humid mornings, you’ve become someone else.
In the coldness of thoughts, as time drips away through your fingers.

Ugnis po mano kojom
Jau seniai neteko prasmės.
Auk, auk į stiprų žmogų,
Kartoju sau, kol protas pajėgs.

Kas dar neatrasta?
Kas dar neprarasta?

Kol jūs ramiai stovėjot,
Kol švaistėt savo gyvenimus,
Patogume minkštai skendėjot,
Aš nesustojau augti per skausmus.

Kokią dovaną turi, kad sugebi sapnuot,
Žodžiai virpa ilgesy tavo šilumos.
Kokią širdgėlą neši, niekas nesuvoks,
Šitoj peršviestoj nakty viskas verčias atgalios.

Kažkur tolumoje gyvenimo tirštumas,
Užkastas minioje tavo nuolankumas.

Į stiklo ašmenis sugrūsiu savo viltį,
O kraujo skonis burnoje nusvies mane tolyn.

Toks susigūžęs nuo permainų vėjų,
Leki plačiom akim greičiau negu šviesa.
Nežinomybės ūkas, šią nemigą pravėręs,
Pilnatvės siekį numarins, viltis sutrins.

Visus kartus, kai šiaušiasi plaukai,
Neišsigąsk, čia tik visatos bučiniai.
Sustojusiam laike nušviski tamsoje,
Suraski vėl save šioje bedugnėj erdvėje.

The fire under my feet
Lost its meaning long ago.
Grow, grow into a resilient man,
I repeat to myself, until the mind is capable.

What else is left to discover?
What else is not lost?

While you stood calm,
Wasting your lives away,
Drowning in comfort,
I never stopped growing through pain.

What a gift you have – the ability to dream.
Words shiver in the yearning of your warmth.
No one will know what grief you carry.
In this overlit night, everything turns around.

Somewhere in the distance is the thickness of life.
Buried in the crowd is your humility.

Into glass shards I shall push my hope,
And the taste of blood in my mouth shall carry me further.

Hunched by the winds of change,
You dash faster than light.
The nebula of unknowing opened this sleeplessness;
It will kill the wish for fullness, crushing all hope.

All the times when your hair stands up,
Do not be afraid – these are but kisses from the universe.
When time stops, be the light in the darkness.
Find yourself again in this bottomless space.

Galiu suprast revoliuciją tavo,
Tik ar tu pats nulaikai tas akis?
Paslėpt save nuo bedievių pasaulio,
Išsilaikyk, rauk iš dvasios vinis.

Kas čia per prakeiksmas, kas per kančia?
Pajutus kartą, iškreips tave.

Gal jau matai evoliuciją savo,
Prisipažint ne taip jau baisu?
Tačiau ir vėl, savastį praradęs,
Seki, kas šaukia maloningu balsu.

Tau saldžios rūgšties galvoj skylė,
Tai ar aiškiau, kur ta prasmė?
Bet ką galėjai keist, išskyrus tai.

Kas čia per prakeiksmas, kas per kančia?
Drebi ir degini, laikai mane.

Tau saldžios rūgšties galvoj skylė,
Tai ar aiškiau, kur ta prasmė?

Kas čia per prakeiksmas, kas per kančia?
Savęs tu nekenti, raitais dugne.

Įsivaizduot egzekuciją mano,
Taip gera tau, kad spjaudais krauju.
Belieka tik sudegint rytojų,
Kol aš čia stoviu juodžiausiu žvilgsniu.

I can understand your revolution,
But can you yourself hold that gaze?
To hide yourself from the world of the godless,
Hold on – pull out the nails from your soul.

What is this curse, what is this suffering?
Once felt, it’ll twist you.

Can you see your evolution now?
Is it not too much to admit it?
And once again, losing yourself,
You follow that which calls with a softer voice.

In your head of sweet acid, there is a hole.
Is it clearer now where the purpose lies?
Anything but that you could have changed.

What is this suffering, what is this curse?
You shiver while you hold and burn me.

In your head of sweet acid, there is a hole.
Is it clearer now where the purpose lies?

What is this suffering, what is this curse?
You hate yourself; you writhe at the bottom.

Imagine my execution,
How you enjoy spitting blood.
What’s left is to burn tomorrow,
While I stand here with the blackest gaze.

Atėjo nelaukti laikai, tavęs neklausė niekas,
Ir vėl išspjautas į vienatvę kūkčioji lyg vaikas,
Ir tavo dienos tokios gražios ištirpo praeity,
Beliko juodos šaltos naktys randų pilnoj širdy.

Ir kai nieko nebereiks paleist, tą sekundę švelniai skęsi tyloj,
Palikęs gėdą tik palaimoje savoj.
Nebematai vilties, nebejauti, kad po nakties nušvis aušra,
Tave užspaudęs šitas svoris ant pečių.

Paklydęs savo mintyse, viską gražiai matei,
Pilnatvės prasmėje paniręs amžinai.
Kas atsitiko tau? Kiek dar gali to klausti?
Kam pasiryžęs tu šiam svoriui nusimesti?

Kiek save atsimenu, tenorėjau semti gyvenimą delnais sklidinais,
Kiek save įprasminau, tai lygiai tiek kartų į nebūtį sulindau.
Ir jeigu tau, kaip ir man, tiek beprotiškai kartų tekę iškęsti,
Pakilk virš nakties, virš žvaigždžių, virš gelmės,
Nusispjauk ant mirties ir eik, klausydamas savo širdies!

Ir kai nieko nebereiks paleist, tą sekundę švelniai skęsi tyloj,
Palikęs gėdą tik palaimoje savoj.
Nebematai vilties, nebejauti, kad po nakties nušvis aušra,
Tave užspaudęs šitas svoris ant pečių.

Unawaited times have come, and nobody asked you.
And once again, thrown into solitude, you weep like a child.
And your days, so beautiful, have melted into the past.
Only the cold, black nights are left in your heart, full of scars.

And when there is nothing more to let go, in that second you’ll gently drown in silence,
Leaving your shame in your own bliss.
Losing hope, you don’t feel that there will be dawn after dark.
This weight on your shoulders has kept you under pressure.

Lost in your thoughts, you saw everything with beauty,
Forever submerged in the purpose of abundance.
What has happened to you? How much longer can you keep asking that?
What are you willing to do to lose this weight?
As much as I can remember myself, I only wanted to draw life with full palms.
As much as I gave meaning to myself, I’ve crawled into nonexistence that many times.
And if you are the same as me, and had to endure so much,
Rise above the night, above the stars, above the deep.
Spit on death and go forward, listening to your own heart.

And when there is nothing more to let go, in that second you’ll gently drown in silence,
Leaving your shame in your own bliss.
Losing hope, you don’t feel that there will be dawn after dark.
This weight on your shoulders has kept you under pressure.

Aš taip norėčiau užmigti giliai lyg akmuo, padėtas tau po liepsnotais plaukais,
Ir taip panirti ilgai, kad pasaulis ištirptų su savo prakeiktais vargais.

Ir jei galėtum pabėgt, nepabėgtum vis tiek nuo savo velnio, kuris slypi gelmėj,
To jausmo šlykščiai kartaus nepavyksta nurėžt, nors to maldauji kaip šalčiausio lietaus.

Nebebijok pasiklyst, nebijoki nuslyst, kad ir kur tai bevestų,
Ir jau užslinko naktis, kuri baigsis vėl tuo, kad aš – pavasaris, o tu – ruduo.

Vėl saulė kerta akis per anksti, jai nerūpi, kad tu vargšas, paskendęs savy.
Gali dejuoti ir inkšt, jau diena, nėr kur dingt, susikišk savo skausmą ir lįsk.

Nebebijok pasiklyst, nebijoki nuslyst, kad ir kur tai bevestų,
Ir jau užslinko naktis, kuri baigsis vėl tuo, kad aš – pavasaris, o tu – ruduo.

Vėl parkritęs verksi,
Vėl pasaulį keiksi,
Vėl mylėti vengsi,
Vėl, vėl, vėl!

Sutik mane savo giliausiam sapne, pajausk mane kiekviena proto styga.
Savo sielos gelmes įsivesk, o visa kita ištrink, palik ir išmesk.

Nebebijok pasiklyst, nebijoki nuslyst, kad ir kur tai bevestų,
Ir jau užslinko naktis, kuri baigsis vėl tuo, kad aš – pavasaris, o tu – ruduo.

(Rinktis gali, tiktai tu rinktis gali.)

Kad aš – pavasaris, o tu – ruduo,
Kad tu – pavasaris, o aš – ruduo.

How I wish to sleep deeply, as a rock placed under your fiery hair,
And dive in for so long that all the world would melt, with all its cursed misery.

Even if you could run away, you would not outrun your devil that lurks in the deep.
Impossible to cut away that disgustingly bitter feeling, even when begging for it like the coldest rain.

Don’t be afraid to get lost, to slip away, no matter where that takes you.
And now the night has come, and it will end the same – I am the spring, and you are the fall.

Again the sun cuts your eyes too soon; it does not care that you are destitute, drowned in yourself.
You can moan and whine – the day has come, there is nowhere to run. Swallow your pain and get up.

Don’t be afraid to get lost, to slip away, no matter where that takes you.
And now the night has come, and it will end the same – I am the spring, and you are the fall.

Again you will fall and cry.
Again you will curse the world.
Again you will avoid to love.
Again, again, again!

Meet me in your deepest dream; feel me with every string of your mind.
Take me into the depths of your soul and erase, leave, and throw away everything else.

Don’t be afraid to get lost, to slip away, no matter where that takes you.
And now the night has come, and it will end the same – I am the spring, and you are the fall.

(You can choose. Only you can choose.)

That I am the spring and you are the fall.
That you are the spring and I am the fall.

Ir vėl prakeiktas rytas, kai tu skęsti kaltėje,
Bailus ir sugniuždytas, gal iš tikro tu sapne?
Ištižusio pasaulio nevilties aitriam geisme,
Kiek laiko išvarvėjo, kol tu niekinai save?

Kol mano krantai,
Ištirps tavoj tėkmėj,
Kai vėtros nurims,
Mane pasiimk.

Pajauski mano tamsą atspindy kreivame dangaus,
Išgirski mano tylą, kai galop atleisi sau.
Vis ieškai savo balso, kur jokių balsų nėra,
O jūra plauna kaltę, kol sugrįši į mane.

Šios tėkmės, mums skirtos, iš meilės nupintos.

Atrask drąsos pavirst, kuo turi!

Kol mano krantai,
Ištirps tavoj tėkmėj,
Kai vėtros nurims,
Mane pasiimk.

Again, this cursed morning, when you drown in guilt.
Cowardly and broken – maybe this is a dream?
In lust of a wimpish world’s despair.
How much time has dripped away while you defiled yourself?

When my shores,
Melt in your stream,
When the storms calm down,
Take me.

Feel my darkness in the sky’s crooked reflection.
Hear my silence when you finally forgive yourself.
Constantly searching for your voice where no voices can be found.
And the sea washes away your guilt until you return to me.

These streams are meant for us; they are woven from love.

Find the courage to become that which you need to become!

When my shores,
Melt in your stream,
When the storms calm down,
Take me.

Ir vėl pasaulis apsivers šią naktį,
Kodėl ramybę surast kaskart daros vis sunkiau?
Šviesa, balta lyg užgimus pirmąjį kartą,
Mane apakins, suskaldys, privers pamiršt, kad gimiau.

Norėčiau dabar aš pabust,
Norėčiau tikėt, kad tai sapnas,
Kad liepsnos ir dūmų stulpai,
Išlėks į kosmoso tamsą.

Kada ateis diena, kai sugriausim šią žemę?
Ir mes tuomet stovėsime viską supratę.
Tačiau tada jau bus per vėlu sugrįžt į rojų,
Lietus gaivinęs mus tirpdys ir sunaikins.

Aš kartais pavydžiu kurtiems,
Jie negirdi, kaip skyla ši žemė.
Galingais verpetais susuks,
Mus mechaninė saulė.

Po nakties klajoju ryto rūkuose,
Bandau surinkti ašaras žolių,
Kelią braižiausi sapnuose,
Paniręs rast vėl bandau, kas esu.

O begalybė spindinčių žvaigždžių,
Dar nesuspėjusių savęs šiltai užklot,
Beribiu audeklu dangaus,
Rusena mano akių gelmėse.

O deive žemės gelmių,
Apsupk mane savo ąžuolo šaknim,
Ir mano virpančią sielą įpink,
Vainike vėjų, kamiene audrų.

Niekada daugiau nenoriu matyt,
Kas taip greit nutiks

O gal dar nevėlu?

And again the world will turn over tonight.
Why is finding peace getting harder still?
Light so white as it had just begun to shine the first time,
It will blind me, tear me apart, make me forget that I was born.

I wish I could wake up,
I wish to believe it‘s all a dream,
That the flames and towering smoke,
Will leave to the darkness of space.

When will the day come when we destroy this earth?
And then we’ll stand in comprehension.
But then it’ll be too late to return to paradise,
The rain that once refreshed us, will melt and destroy us.

I sometimes envy the deaf –
They don’t hear this earth cracking.
In powerful vortexes will turn us,
The mechanical sun.

After the night I wander in the morning mists,
Trying to collect the tears of grass,
I painted the way in my dreams,
Immersed I try to find who I am.

And an eternity of sparkling stars,
That have not yet covered themselves up,
With the limitless cloth of skies,
Smoulder in the depths of my eyes.

Oh goddess of the earth’s depths,
In your oaken branches surround me,
And my shivering soul twine,
In a wreath of winds, in a stem of storms.

Never again do I want to see,
What will occur so soon.

Or maybe it’s not too late?

Kai šaltis sustingdė mane, aš nejaučiau baimės,
Tik rijau savo oro gurkšnius.
Vėlei stoviu ir žvelgiu į pasaulį akim kruvinom,
Išsiilgęs ramybės, taikos ir tylos.

Pagaliau išgirdai mano šauksmą,
Jis sminga giliau už aštriausius peilius!

Nedrįsk sakyt, kad bijai išsikruvint pirštus,
Išdavęs save tu seniai, pats sau leidai nuodus.
Nebėra tavyje žmogaus, tik šešėlis blyškus,
Atėjo laikas tau arkties šaltyje džiūt.

Apdalint pasaulį gėriu – vaidinai, kad bandai,
Bet tik veidmainystės sėklas, kur ėjai, palikai,
O tos liepsnos akyse ne nušviest, o naikint,
Viską, ką tavosios rankos sutiks, ką paims.

O mes iš tų kelių, supratę, ką reiškia gyventi,
Traukiam syvus iš amžių šaknų, kas užmiršta randam.
Mes žinome jausmą tą, kuris gaubia prieš mirtį,
Beieškodamas dangaus taip greit spėjai pražilti!

Maišyk mintis žaibo blyksniais,
Išsuk verpetus smilgų rykštėm,
Nardink save į pačią gelmę,
Suraski šerdį, sugriauki baimę.
Nebežinai, ko reik pasauliui,
Nesupranti, iš kur eini,
Paleisk save, žmogau, ir perplėški,
Tą paskutinę stygą tamsioj širdy.

O mes iš tų kelių, supratę, ką reiškia gyventi,
Traukiam syvus iš amžių šaknų, kas užmiršta randam.
Mes žinome jausmą tą, kuris gaubia prieš mirtį,
Išlaisvinam sapnus, nes iš ten varnai grįžta!

When the cold froze me I felt no fear,
Swallowing my gulps of air.
Again I stand looking to the world in eyes of blood,
Longing for tranquility, peace and quiet.

Finally you heard my calling,
It pierces deeper than the sharpest of knives!

Don’t you dare say that you fear bloodening your fingers,
You betrayed yourself long ago, injecting your own poison.
There’s no human in you anymore, just a pale shadow,
The time has come in the arctic cold for you to pine.

You acted as though you’re trying to decorate the world with goodness,
But only seeds of hypocrisy you left everywhere you went,
And those flames in your eyes, not to enlight, but to burn,
Everything your hands touch, all that they take.

And we of those few, understanding what it means to live,
Press the sap from the roots of ages, what is forgotten, we find.
We know the feeling that embraces before death,
You turned grey so fast while you searched for the sky!

Stir your thoughts with flashes of lightning,
Twirl the vortexes with rods of bent,
Plunge yourself to the very depths,
Find the core, destroy the fear.
You don’t know anymore what the world needs,
You don’t understand anymore where you came from,
Release yourself, man, and tear in half,
That last string in your dark heart.

And we of those few, understanding what it means to live,
Press the sap from the roots of ages, what is forgotten, we find.
We know the feeling that embraces before death,
We free your dreams, because that’s where the crows return from!

Miestas mirties rūke paskendęs,
Šlykščiai šiltas nuo kūnų vos vos gyvų.
Tau taip skauda akis, šį jausmą mažai kas pajutęs,
Nes beveik mes visi per daug bijom tikrųjų spalvų!

Diena, kai pasenau, kai pamečiau protą audroj,
Diena, kai pagaliau, nusiplėšęs sau odą, rėkiau.

Jūsų rankos, tuštybės surištos, virpa,
O sielos plyš, kai krisit žemyn, nespėję paklaust, kodėl?

Aš atneštas juodųjų sparnų didybės,
Menkiausią liepsną paversiu pasaulio gaisru.
Aš neteisiu ir nesmerkiu, tiesiog šluoju aplink visus.
Kirsk! Skrosk! Plėšk! O angele juodasis.
Trošk! Skęsk! Dvėsk! Žmogau bedvasis.

Aš noriu to, ko niekad nebus, vis vien nagais tempiu save aukštyn.
Jau nesvarbu, kad tūkstantį Saulių išgėriau, tūkstantį Žemių sudeginau.
Kas nubrėž kelią namo? Kas pervers skraistę dangaus?

Diena, kai pasenau, kai pamečiau protą tyloj.

Kai liausies niekint pasaulį,
Kai liausies ryti šukes,
Aš būsiu čia tyras ir grynas,
Aš būsiu tavo kraujo ašara.

A city entrenched in a mist of death,
Repulsively warm from bodies barely alive.
Your eyes hurt so much, this feeling is seldom felt by anyone,
Because most of us fear the true colors too much!

The day I grew old, losing my mind in the storm,
The day I finally tore my skin off and screamed.

Your hands shake tied in vanity,
And souls will tear when you fall down not having the time to ask why?

I am brought by the majesty of black wings,
The smallest of sparks I’ll turn into a world of flames.
I don’t judge nor do I condemn, I just sweep away all.
Cut! Cleave! Pillage! Oh black angel.
Choke! Drown! Die! Soulless human.

I want that what shall never be, but still with my nails I pull myself higher.
It doesn’t matter anymore that a thousand Suns I’ve drunk, a thousand Earths I’ve burnt.
Who’ll draw the road home? Who’ll pierce the cloak of skies?

The day I grew old, losing my mind in the silence.

When you stop despising the world,
When you stop swallowing shivers.
I’ll be here clear and pure,
I’ll be your tear of blood.

Panirę į neaprėpiamą gelmę virpesių,
Kuriuos mes patys sukūrėm ir pasiuntėm dangun.

Dienom, kaip ši, taip lengva pasiklyst tarp tyrų tolių ir demonų savy,
Dėl to manai, kad daug lengviau slyst, kur neša bangos, nors po jomis mirtis.
Paskęst minioj bijojai nuo pradžių, tačiau rankas iškėlęs ruošiesi griūt!
Nebesvarbu, nes jausti neliko jėgų, geriau nupult ir pūt gelmėje.

Aš, nematomas dievas, jūs net nesuvokiat, kad meldžiatės man,
Ir tik jūsų dėka su kiekviena diena aš darną verčiu triukšmo audra!

Ir kai atrodo, kad jau pabuvojai ten, iš kur tavoji siela negrįš, ji užstrigs,
Triukšmo bangos, apgaubiančios viską, ištrykš, vaiskiausią protą juodu stiklu subadys.
Viltingi žodžiai, kuriuos dar kartais girdi, jie tau lyg aidas, paniręs giliam vandeny,
O vaiskios akys, kurias turėjai kadais, dabar juodesnės už naktį šiaurės tamsos.

Nežinom, kur tiesa, kur sapnas, mes triukšmo vaikai!

Sustok bent trumpam ir pajauski save,
Paliesk vėją akim, jis išgrynins tave.
Neleisk ugniai užgest, juk tai gražiausia, ką turi,
Tiesiog pabūk dar čia, ramybė ateis, tik nenustok bandyt.

Plunged into a boundless depth of vibrations,
That we ourselves created and released to the skies.

In days like this it’s so easy to get lost between distant wilderness and demons inside,
That’s why you think it’s far easier to slide where waves carry, even though death is underneath.
To drown in the crowd you feared from the start, but with hands high in the air you prepared to fall!
It doesn’t matter anymore, because there’s no more strength to feel, better to fall and rot in the depth.

I, the invisible god, you can’t even comprehend, that you’re praying to me,
And with your help each day I turn harmony into a storm of noise!

And when it seems that you’ve already been there from where your soul will not return, it will be stuck,
Waves of noise shrouding all shall spurt, even the clearest mind it will stab with black glass.
Words of hope that you sometimes hear, they are an echo to you, plunged in deep water,
And the clear eyes you once had are now blacker than a night of northern darkness.

We don’t know what is true and what is a dream. We are children of noise!

Stop even for a moment and feel yourself,
Touch the wind with your eyes, it’ll clear you.
Don’t let the flame go out, it’s the beauty you possess,
Simply stay here, peace will come, just don’t stop trying.

Beribis lietus, apgaubiantis viską, kas žus,
Kai jis pasitrauks, sapnų nebebus.
Pasaulio tyloj prarijusio savo vaikus,
Ištirps praraja suplyšus laike.

Mes tik dulkės visatos aky,
Mažyčiai šešėliai šviesos pariby.

Gal tereikia žvaigždes užgesint,
Ir vėją užpūst, o jūras išpilt?
Gal dangų praryt, jo mestus žaibus sutrint,
Kad tu pagaliau pradėtum matyt?

Mes tik dulkės visatos aky,
Suardome viską, nors bandom adyt.

O kaip norėčiau bent vienintelį kartą ant pasaulio stogo palikti viltis,
Kad jos ristųsi sparčiai, nertų tiesiai, gilyn.
O pasiekusios žemę pažirtų aplink ir lyg deimantai smigtų kiekvienam jums širdin,
Gal akimirkoj toj viskas stos ir plevens, ir sekundėj trapioj jūs pajusite jas.

Sekundėj trapioj pražysta ryškiausia šviesa,
Garsiausioj tyloj prapuola menkiausia tiesa.
Sekundėj trapioj – aš.

Boundless rain, covering all that will perish,
When it retreats, there will be no dreams.
In the silence of the world that swallowed its children,
An abyss will melt, cracked in time.

We are only dust in the eye of the universe,
Little shadows on the edge of light.

Maybe all it takes is to put out the stars,
Blow out the wind and pour out the seas?
Swallow the sky, grind the lightning that it’s thrown,
For you to finally see?

We are only dust in the eye of the universe,
Breaking all whilst trying to fix.

Oh how I wish to leave all hopes on the roof of the world at least once,
May they tumble down, dive straight, to the deep.
And once on the ground, scatter around and like diamonds, pierce into the hearts of you all.
Maybe in that moment all will come to a stop and flutter, and in a fragile second you’ll feel them.

In a fragile second the brightest light bursts into bloom,
In the loudest silence the faintest truth fades.
In a fragile second – I.

Matau giliausius tavuosius sapnus, iš kur ateina jie ir kas po jų bus.
Prie pabaigos, manai, buvai nekart, nes atsispyręs kilt gali tik trumpam.
Visas jėgas sutelkęs braunies link šviesos, tiki, kad joj palaima, priešnuodis audroms,
Nes kuo gi dar tikėti tau, žmogau, kai purvina tyla klesti pustuštėj galvoj.

Ar dar turi jėgų kentėt? Ar dar turi jėgų bėgt?
Tu vėl krenti.

Jau per vėlu pasauliui tyras dangus, sausi spygliai supynė mus.
Jau per vėlu gyvybei skleist sparnus, sustingo jie neskridę metų metus.

Lengviau stovėti nuošaly, kuomet pasaulis dega,
Ir nusisukus nebandyt ištrint iš sielos badą.

Man keista, kad dangus dar geba nusidažyt kasnakt žvaigždėm!
Lengviau sudeginti save, nei pripažint menkiausią klaidą.

Bus dar rytas vėl ir vėl, kai nerimo balsai pabudins.

Jau per vėlu pasauliui tyras dangus, sausi spygliai supynė mus.
Jau per vėlu gyvybei skleist sparnus, sustingo jie neskridę metų metus.

Vis dar krenti.

Ar dar turi jėgų kentėt? O gal gali atmerkt akis ir pirmą kartą praregėt?
Tavęs skausmas negaivina ir širdgėla nepurto,
Slepies už savo sienos, springsti savaisiais burtais.

Plaukai išslinks, oda pagels,
Kojos ir rankos pavargs.
Ir kai balta šviesa pykint pradės,
Bus aišku tau, kad suvokimo kelias beribis, neturi baigties.

Ir kaipgi vėl dabar pavyks iš naujo vėl surinkt save?
Už kokio virpesio dabar užsikabint ir perskrost gelmę šią?

Prieik ir patylėk su manim, visas mintis palik.
Išeik ir niekada daugiau nebegrįžk, nes viskas, ko ieškai, slypi kelyje pirmyn.

I see the deepest of your dreams, where they come from and what shall be.
Many times you came to the end, because you are able to rise only for short time.
With all your strength you make your way towards the light, believing there’s bliss, an antidote for storms,
What is left for you to believe in, man, when a muddy silence thrives in your half-empty head.

Do you still have strength to suffer? Do you still have strength to run?
You’re falling again.

It’s too late for a clear sky, dry thorns have wrapped us.
It’s too late for life to lift its wings, they got stiff not flying for years and years.

It’s easier to stay away as the world burns,
To turn aside not trying to erase the famine in one‘s soul.

It is strange to me that the sky can still every night paint itself with stars!
It is easier to burn oneself than to admit the smallest mistake.

There will be a morning yet again, then voices of disquietness will wake you.

It’s too late for a clear sky, dry thorns have wrapped us.
It’s too late for life to lift its wings, they got stiff not flying for years and years.

You’re still falling.

Can you suffer still? Or maybe you can open your eyes and see for the first time?
Pain does not revive you and heartbreak does not shake you,
You hide behind your wall, choking under your own spells.

Hair will fall out, skin will sallow,
Legs and arms will tire.
And when the white light will make you sick,
You will find that the road to understanding is limitless, it has no end.

And how will you succeed in picking yourself up?
What tremor to hold on to, cutting through this depth?

Come closer and stay silent with me, leave all thoughts behind.
Leave and never come back, because all you search for is in the way forward.

Kažkur anapus, žvaigždžių tamsiojoj pusėj,
Paklydęs protas taip nori sugrįžt, nors tyliai dūsta.
Pakilęs rūkas, toks tirštas, baltas, šiltas,
Jau šimtąjį kartą užklos tau akis gili paslaptis.

Aš vis dažniau dairaus aplink,
Gal šiam besočiame triukšme išgirst kažką pavyks?
Kaip jausti gyvybę gyvenime,
Kai visa, kas tyra ir gryna, supančiota mele?
Ir nors čia viskas kaip miego patale,
Stipriai laikykis, turiu tau žinią, tu ne sapne!

Tai kas blogiau, melstis nebūtiems dievams ar sau?
Kraujasiurbių puotoj.
Kai laiko smiltys stos erdvės taške beribiam,
Švininės ašaros plauks žmogaus gerkle tik gimus.
Darkart prasmegs viltis žemyn.

Nušvitus saulei prisimink mane, atėjus rytui ištirpk rasoje,
Ištrink ribas tarp to, ko nėra, įkvėpk dangaus žvaigždžių lietuje,
Išgirski dieną juodam triukšme, nušvitus saulei prisimink mane.
Nušvitus saulei!

Somewhere across, on the dark side of the stars,
A lost mind wants to return, although it silently chokes.
A fog arose, so dense, white and warm,
For the hundredth time a deep secret shall cover your eyes.

More and more I looked around,
Maybe in this insatiable noise hear something I will?
How to feel life in life,
When all things pure and true are weaved in lies?
And even though everything here seems like deep sleep,
Hold on tight, I have news for you, you’re not in a dream!

So what is worse, praying to yourself or to gods that never were?
In a bloodsuckers‘ feast.
When sands of time shall stop on a endless point in space,
Tears of lead shall pour through newborn man’s throat.
Once more shall hope fall through.

When dawn breaks remember me, when morning comes melt in the dew,
Erase the bounds between what is not, breathe the sky in a rain of stars,
Hear the day in black noise, when dawn breaks remember me.
When dawn breaks!

Kam suki akis nuo degančio dangaus?
Juk savo tuštumoj pats įžiebei liepsną.
Juk pragaras tikrasis mumyse,
Sielos dugne.

Susisukę spiečiais tavo plaukai lyg veidrodis skliautų,
Ir, nors laisvę seniai pamiršai, neatitrauki akių.
Tas, kas užbūrė planetas suktis, kas užkūrė žvaigždes,
Tave kaip plunksną lengvai nupurtys, graudžiai raudoti privers.

Dek, dangau, ir klok pasaulį troškulio gėlėm,
Užsmauk pirmiausia tuos, kurie nusisukę.
Juk karas jiems primena meilę,
Jie mielai užpūstų saulę.

Nakties slėpinių troškimas tau susuko protą,
Tačiau slėptis tamsiausiam kampe yra geriausia, ką moki.
Man taip šlykštu žiūrėt į tave, o tuo pačiu ir gaila,
Tad dovanoju tau mirtį čia pat, dabar, tik tark žodį „einam“.

O mes išeisim su ugnim!
Rėksim tol, kol perplėšim dangų!

Jums didžiausia vertybė – veltėdiškai praleistas laikas,
Subraižėt patys save, pamiršę, kas yra saikas.
Praraja amžina, jos neužgydys jums niekas,
Pabaiga tavo sielai, vaike…

Why do you turn away from burning sky?
In your vanity you have sparked the flame.
The real hell is in us,
In the depth of the soul.

Your hair, twisted in swarms mirrors the skies,
Even though you’ve forgotten freedom long ago, you can’t look away.
It, who enchanted the planets to turn, who lit up the stars,
Shall shake you off, easily as a feather, make you bitterly cry.

Burn, oh sky, and spread the world with flowers of thirst,
Stifle those ones first who are looking away.
As war for them feels like love,
They would gladly blow out the sun.

Thirst for the mysteries of the night has twisted your mind,
But hiding in the darkest corner is the best you can.
I feel disgust looking at you, but pity all the same,
I give you death right here, just say the words ’let’s go‘.

And we shall leave in flames!
We shall scream until the sky is torn!

What you value most is time spent in vanity,
You damaged yourselfs, forgetting the meaning of moderation.
An eternal abyss, that no one can fix,
An end to your soul, child…

Kai jos akis trečią kartą palietė diena,
Anksti ryte, kai paukščiai vėl prisiminė save,
Tiktai tada. Tiktai tada ji tapo vėl laisva.
Tiktai tada, kada tyla apsigyveno jos mažytėj širdyje.
Prieš tai ji gimė visiškai akla.
Ji lūpomis ieškojo kur mama.
Bet ta, kuri pagimdė ją prieš tris ilgas dienas,
Išėjo lauk, pajutusi vėl atrištas rankas.

Tas tris dienas akla mergaitė šaukėsi žvaigždes.
Kai jos išgirdo ją, kažkas palatoj uždegė žvakes.
O tuo metu, o tuo metu dulkėtame lange,
Labai arti, kažkur šalia, pasaulis buvo toks kaip visada.
Dabar jos nebėra ir ačiū Dievui ji dabar laisva.
Bet kas ten tyliai verkia tavyje?
Ar tu gali išgirst? Kažkas taip žiauriai panašaus į ją.

As daylight touched her eyes the third time,
Early in the morning as the birds remembered themselves.
Only then. Only then she became free again.
Only then, when silence settled down in her little heart.
She was born completely blind.
With her lips she searched for her mother.
But the one who gave birth three long days ago,
Had gone, feeling her hands untied again.

For three days the blind girl cried to the stars.
When they heard her, somebody lit candles in the ward.
And then in that moment beyond a dusty window,
So close, just right beside, the world was the same as it always was.
Now she is gone. And thank God she is now free.
But what is that crying in you?
Can you hear? Somebody strongly resembling her.

Šešėlis jau gaubia mane,
Užkloja man širdį, trina sapnus.
Gaivina mane nakties ramuma,
Tylus lietus atšaldo jausmus.
Jau ryto šviesos mano akys daugiau neišvys,
Rasos vėsumo pėdos jau niekad nejaus,
Jau baigia praslinkti gyvenimas pro akis,
Dar vienas dūžis, ir sustos širdis.

Grimstu gilyn…

Na ir kur ta šviesa kurią skleidžia protėvių ugnis,
Kodėl aplink tamsa?
Kur tie menių skliautai, kuriuos regėjau sapne,
Kodėl aplink tuštuma?

Kodėl aplink tamsa?
Kodėl aplink tuštuma?

Žmogau, tavęs nelaukia ramybė,
Nors gyvenai gan dorai ir garbingai,
Teks mokėti tau už kitų klaidas,
Amžinybė dar nelaukia tavęs.

Grįši žemėn Vilku,
Atgimsi amžinu klajūnu.

A shadow shrouds me,
It covers my heart, erases my dreams.
Tranquility of the night vivifies me,
A silent rain freezes my feelings.
My eyes shall not see the morning light,
My feet shall not feel the chill of dew,
My life is flashing before my eyes,
One more beat, and my heart will stop.

I’m sinking to the deep…

Where is the light cast by our forefather’s flame?
Why is there darkness?
Where are the arches of halls of which I have dreamt?
Why is there emptiness?

Why is there dark?
Why is there emptiness?

Layman, peace awaits you not
Eventhough you’ve lived a life of virtue and honor.
You shall pay for the mistakes of others,
Eternity awaits you not.

You shall return a wolf,
Reborn a perpetual wanderer.

Prabudau – atmerkiau akis,
Vėl jaučiu – plaka širdis,
Aplink nei dvasios gyvos,
Tiktai medžiai juodi dangų remia virš mano galvos.

Juk turėčiau būt miręs,
Kažkur toli išskridęs,
Kodėl jūs prakeikėt mane?
Aš žmogus, įkalintas vilko kūne.

Kad ir ką praradau, iš naujo atrasiu,
Žvaigždės kelią nušvies per užmaršties tamsą,
Laiko tėkmė kasdien vis stiprėja,
O aš gyvas mintim, kad grįšiu ten, kur viskas prasidėjo.

Grįšiu ten, kur pradžia,
Ten, kur šaukias manęs balsai naktyje.
Grįšiu ten, kur liepsna
Manają širdį pavers ledo upe.

Prakeiktųjų dvasių šauksmas sminga į sielą, iki pat jos gelmių.
Klajoju šioj nakty aš vienas, prabudau aš žvėrim, amžinu klajūnu.

Kad ir ką praradau, iš naujo atrasiu,
Žvaigždės kelią nušvies per užmaršties tamsą,
Laiko tėkmė kasdien vis stiprėja,
O aš gyvas mintim, kad grįšiu ten, kur viskas prasidėjo.

I have awoken, my eyes are open,
I can feel again, my heart is beating,
Not a soul around,
Only blackened trees leaning upon the sky above my head.

I should be dead
Flown somewhere far away.
Why have you cursed me?
I am a man trapped inside a body of a wolf.

Whatever I have lost I shall find again,
The stars shall light my way through the darkness of oblivion.
The stream of time is ever getting stronger,
And my thoughts of returning to the beginning keep me alive.

I shall return to the start
Where the voices in the night are calling me.
I shall return to the flame
That will turn my heart to a river of ice.

Cries of cursed spirits pierce my soul to the very depths.
I roam this night alone awoken as a beast, a perpetual wanderer.

Whatever I have lost I shall find again
The stars shall light my way through the darkness of oblivion.
The stream of time is ever getting stronger,
And my thoughts of returning to the beginning keep me alive.

Aš išprotėjau nuo žodžių gyvybė ir meilė,
Aš pasenau šimtu metų per naktį vilties.
Mirties sparnai ataidi ir vaidenas man vėl,
Kad mane Juodvarniai išplėš iš praeities.

O Žemė pavargus nuo mūsų,
Numetė žiedus ir pavasarį pavertė žiema.
Tik dabar galiu žmogaus prigimtį atrasti
Ten, kur niekada ieškoti nebandžiau.

Kokia baisi gelmė žmogaus širdis,
Ne kiekvienas išdrįstų ja pervert save.
Ir kodėl kasdieną bijau aš mirti?
Bet kodėl toje baimėje palaimą jaučiu?

Kiek dienų ir naktų vis bandžiau išsiaiškint,
Kur paslėpti mano keliai.
Juo giliau mintis nardinau,
Tuo atsakymas darėsi blyškesnis.

O Žemė, pavargus nuo mūsų,
Numetė žiedus ir pavasarį pavertė žiema.
Jau dabar galiu žmogaus prigimtį rasti,
Nes esu ten, kur niekada nebuvau.

I’ve gone mad from the words ‘life’ and ‘love’,
I’ve grown a hundred years older over a night of hope.
The wings of death echo and it seems to me
That ravens shall tear me from the past.

Tired from us the earth
Has lost it’s blossoms and turned spring into winter.
Only now can I find the origin of man
In a place I’ve never searched before.

What a frightening deep is the heart of man,
Not every man would dare to pierce himself with it.
And why do I fear death from day to day?
But why in that fear do I find peace?

How many days and night have I tried to find out
Where my paths are hidden?
The deeper I sank my thoughts
The more pale the answer became.

Tired from us the earth
Has lost it’s blossoms and turned spring into winter.
Now I can find the origin of man
Because I am where I have never been.

Troškimai nublanks, kai motina naktis mane po savo skvernu priglaus,
Pasaulio akys visa reginčios pervers mane, sužeis ir išgydys.
Nors žvelgiau į šviesą jaučiau ir tamsą jos,
Veidmainystė giliai paslėpta tavyje ir manyje.

Kodėl žmogus linkęs save žudyti lėtai,
Nuodyti sielą, persunkti ją pagieža ir melu?
Juk visa tai, ką jis kuria, neišvengiamai bus pamiršta,
Visa tai, kuo jis kvepuoja – užnuodyta.

Kieno atvira širdis ir žvilgsnis laimės pilnas,
Tas pasmerktas kentėt pats to nejausdamas.
Juk kelias tas, kuriuo mes einam, jau nustiestas mums tik gimus,
Ir nesvarbu, kurlink bežvelgtumėm, galas vis tiek tas pats.

Sakyk, žmogau, kodėl, kodėl, kodėl tu toks nepaprastas,
Kad net žinodamas, kuo viskas pasibaigs, bandai atrasti prasmę?
O ta prasmė lyg paukštis geležinis niekada nepasieks dausų,
Ir liksi vienas, tik vienuj vienas, kada ateis pabaiga tavo dienų.

Desires shall fade when mother night shelters me under her wing,
The all-seeing eyes of the world will pierce me, wound me and cure me.
Evethough I glanced into the light, I felt her darkness too,
Hypocrisy hidden inside you and me.

Why is man inclined to kill himself slowly
Poison the soul, soak it with hatred and lies?
Everything that he creates shall inevitably be forgotten,
Everything he breathes on is poisoned.

He who has an open heart and whose eyes are full of bliss
Is unknowingly doomed to suffer.
The path we take is already set when we are born
And no matter where we would look the end remains the same.

Tell me man, why are you so remarkable?
Even when you know the end, you try to find a purpose,
And that purpose is like an iron bird that shall never reach the skies
And you will be left alone and only alone ’till the end of your days.

Tu nekenti pats savęs, save visą gyvenimą plėšei,
Tu drabstei purvais save, tai kogi nenori tu mirti?
Kodėl laikais įsikibęs to, ko niekad iš tikro nepajautei?
Tau suteikiau šansą iš naujo pažvelgt į save, į tikrajį žmogų!

Kada nustosi žiūrėti atgal?
Gal kai suprasi, kad galas jau čia pat?

Ir visą tą laiką tu nuodijai pats save,
Galvodamas, kad esi laimingas.
Atgimei vilku tam, kad suprastum,
Prabudai žvėriu tam, kad praregėtum.

Kieno atvira širdis ir žvilgsnis laimės pilnas,
Tas pasmerktas kentėt, pats to nejausdamas.

Štai tu stovi vienas prieš save ir ką tu matai?
Matai vaiduoklius iš savo praeities.
Dabar matai pasaulį tokį, koks jis iš tikro yra,
Dabar žinai, kad meilė ir džiaugsmas – tai tik vargana iliuzija.

Tu nesi prakeiktas už kitų klaidas,
Tu prakeikei pats save.
Ir galop supratai, kad amžinybės nėra,
Ir mes visi pasmerkti nuolat blaškytis ir keliauti kažkur.

Keliauti kažkur.

You hate yourself, you torn yourself all your life,
You covered yourself in mud, so why don’t you want to die?
Why do you hold on to something you’ve never felt?
I gave you a chance to look again at yourself, at the real man.

When will you stop looking back?
Maybe when you’ll realize that the end is already near.

All this time you’ve poisoned yourself
Thinking that you are happy.
You were reborn a wolf so you would understand
Awoken a beast so that you could see.

He who has an open heart and whose eyes are full of bliss
Is unknowingly doomed to suffer.

Here you stand alone before yourself and what do you see?
You see ghosts from your past.
Now you see the world for what it is,
Now you know that love and happiness is a mere illusion.

You are not cursed for the mistakes of others
You’ve doomed yourself.
And finally you’ve realized that there is no eternity
And we’re all doomed to wander and travel somewhere.

Travel somewhere.

Man reikia vaistų nuo vientavės,
Geriausias būtų vientavė su tavim, naktie.
Atiduodu, naktie, tau savają dvasią,
Nes tik tavyje dar liko vilties.

Gyvenau lyg apsėstas minčių viską pasiekti ir gauti,
Nesidairęs aplink, ką kuriu, o ką griaunu, ėjau.
Negalvodamas nieko rankas jūsų pagiežoj ploviau,
Tik gyventi šansą dar gavęs supratau, kad pats ta pagieža buvau.

Man reikia vaistų nuo vientavės,
Geriausias būtų vientavė su tavim, naktie.
Atiduodu, naktie, tau savają dvasią,
Nes tik tavyje dar liko vilties.

Mirties bijo tik tie, kurie turi ką prarasti,
Pasiklydusios sielos, vis dar ieškančios gyvenimo prasmės.
Aš esu, koks esu, man nieko nereikia,
Liūdnas mėnulis danguj mano kelią apšviečia.

Ar kas nors yra bandęs nusidirt sau odą?
Juk visų mūsų didžiausias troškimas ir instinktas yra gyventi, daugintis, ėsti.
O juk ėdam ne kitus, o save pačius. Visą gyvenimą.
Kas mes? Kas jūs? Kas aš?
Mes tik dulkės išniekintoj žemėj.

Grimstu gylyn ir niekad iš ten nesugrįšiu,
Neriu pražūtin, lyg tyriausian šaltinin visatos.
Palaima arti lyg dar nepamirštas sapnas
Sustoja širdis, užgęsta gyvybės kvapas.

I need a remedy for loneliness
The best would be loneliness with you, night.
To you, night, I give my spirit
For only in you is there hope left.

I’ve lived possessed by thought to accomplish everything and receive all
Not looking what I create, but what I destroy I walked.
Not thinking of anything in your grudge I washed my hands
Just when I got a chance I realized that the grudge I was.

I need a remedy for loneliness
The best would be loneliness with you, night.
To you, night, I give my spirit
For only in you is there hope left.

Only those who have something to lose fear death,
Lost souls still searching for the purpose of life.
I am what I am, I need nothing,
A sad moon in the sky lights my way.

Has anybody tried to skin himself?
Our biggest desire and instinct is to live, breed, feed.
But we’re feeding not on others but ourselves. All our life.
What are we? What are you? What am I?
We are only dust on a defiled earth.

I’m sinking to the deep from which I shall never return,
I dive into ruin as if it was the purest stream of the universe.
My bliss is near as an unforgotten dream,
My heart stops beating, the last breath of life grows dim.

Ten, kur krito šimtai ir vaitojo balsai nekaltų,
Bet puikybės apsėstų žmonių.
Aš bandžiau vis dar žvelgti tolyn, bet akys seniai jau nematė,
O prispausta širdis tik vos vos, vos vos plakė.
Na ir kam ši audra, na ir kam šis beprotiškas mūšis,
Jeigu miršta viltis po kiekvieno laikrodžio dūžio.

Užgniaužė manąją kovą išdavikai, baimės vergai,
Nutilo ginklų žvangesys, užgeso ugnies žiburiai.
Beliko tik klausimas, tylus lyg protėvio šauksmas kažkur tolumoj,
Ar mes kariavom prieš pasaulį ar prieš kraujasiurbį gyvį savy.

Nušaukit mane, sudeginkit mane, kad viltis iš širdies išlėktų lyg kulka,
Pakarkit mane, sudraskykit mane gabalais ir užpjudykit pasiutusiais vilkais.
Kam man ši naktis, kam man toks gyvenimas, jei sparnai, jei sparnai pakirpti?

Where hundreds have fallen and wept the voices of the innocent,
Arrogance possessed people.
I kept trying to look forward, but my eyes have gone blind way back
And my crushed heart was barely beating.
What for is this storm? What for is this mindless battle?
If hope dies with a tick of a clock.

My resistance was suppressed by traitors and slaves of fear,
Clanks of weapons have gone silent and lights of fires have gone dark.
All that’s left is a question, silent like an ancestors call from afar,
Have we been battling the world or a blood-sucking being within?

Shoot me down, light me up in flames so that hope from my heart would cast itself away,
String me up, tear me to pieces and throw me to the wolves.
Why do I need this night? With my wings cut why do I need my life?

Ten toli, taip toli, už laiko vandenų,
Žaliuoja miškai, tarp kalnų ir kalvų.

Miško Sargai, medžiai gyvi,
Akyse jų ugnis, kraujas verda širdy.
Jei užklysi pas juos su pykčiu ir blogiu,
Tai kapus tau atstos kilimai samanų.

Ąžuolo kūne gyvent pasmerkti,
Miškų piemenim vadinti dievai.
Į šviesiąją saulę šakas keldami,
Į vakarus žvelgia kasdien su viltim.

Tačiau nepaklusus tamsi kariauna,
Ji žaliają girią pasiutus niokojo.
Pažadino Sargus juodvarnių pulkai,
Ir žaliają girią jų kūnai nuklojo.

So far far away beyond the oceans of time
Green the forests between barrows and hills.

Guardians of the forest, trees alive
With fire in their eyes and blood-boiling hearts.
If you come to them with anger and evil,
Moss covered ground shall serve as your grave.

Doomed to live in flesh of oaks,
Once called shepherds of the forest
Rising their branches to the light of the sun,
Gazing to the west ever with hope.

Once defied a dark horde
Devastated the green wood,
Flocks of ravens woke the guardians
And their bodies covered the green wood.

Ar girdi, ar matai, kai naktis nušvito baltai?
Degantys miškai! Ar girdi, ar matai?

Žadina mus vėl rago garsai, priešas jau netoli.
Neviltis ir nežinia aplink tave ir mane,
Bet imk kardą į ranką, broli, nes teks apgint save!

Žengia pulkai, žengia kariai,
Strėlių lietus, juodas dangus.
Eiklūs žirgai, aštrūs kardai.
Gūdūs miškai, skardūs riksmai.

Jau išaušo diena su raudona saule,
Lietus nuplovė kraują ir baimę.
Dar daug laiko praeis, kol pražys vėl čia gėlės.
Dar daug laiko praeis, kol geltonas taps smėlis.

Can you hear, can you see, as the night turns to white?
Burning forests! Can you hear, can you see?

The sound of the horn wakes us again, the enemy is near,
Despair and suspense surround me and you,
Grab your sword, my brother, because you’ll have to defend yourself.

March the armies, march the warriors,
A shower of arrows darkens the sky.
Nimble horses, sharp swords,
Dreary forests and sonorous screams.

A new day has dawned with a red sun,
And rain has washed the blood and the fear.
Much time will pass until flowers bloom,
Much time will pass until sand becomes clear again.

Juodi paukščiai pakils lyg tamsos angelai,
Tavo sielą išplėš ir dangun nusineš.
Paukščiai pakils, Giltinės pranašai.

Mirties tu šaukei kraujo baloj ir kančioj paskendęs,
Prakeikei visus, kas išdavė valandą šią tave.
Nebetroškai daugiau nei gyvent, nei mylėt, nei kovoti per amžius,
Ir nuleidęs rankas laukei mirties pranašų.

Štai galop pajutai, kad skausmo neliko, skridai lyg paukštis,
O pasaulio vargai liko kažkur ten žemai, lyg sapnas,
Tolumoj pamatei protėvių menių skliautus didingus,
Ir iškart supratai – juodvarniu pats pavirtai.

Black birds shall rise like angels of darkness
Tearing your soul out and carrying it to the skies,
Birds shall rise, prophets of death.

Drowned in a pool of blood and despair you cried for death
Cursing all who betrayed you in this hour.
With no desire neither to live nor to love or fight forevermore
You gave up and waited for the prophets of death.

Here you finally felt that the pain was gone, you flew like a bird,
And the world’s misery was like a dream left somewhere below.
You saw the great halls of your forefathers in the distance
And you suddenly realised, a raven you had become.

Keliavai tu per dykras nykias ir sukaustytas speigo šalis,
Kad ir kur beėjai – vis tas pats, skausmas, baimė ir neviltis.
Tu aukurą kūrei ir klausei dievų, ar nurims kada tavo širdis?
Ir atsakė tau miškai ošimu ir žvaigždėm prapliupo dangus.

Raganų burtais, stipriausiais nuodais, pavergiančiais sielą žmogaus.
Nakties tamsoje lyg vilkas kaukiau ir ugnį užkūręs aš jus šaukiau,
Pakilkit iš ugnies!

Kai tamsiausi kalnai žemėn puls ir taps vaiskiais ežerais,
Kai klampiausiuos pelkynuos išaugs žaliosios girios,
Kai giedriausiam rugpjūčio danguj nebeliks nė žvaigždės,
Tik tada pamažu tavo pyktis krutinėj atlėgs.

You travelled through grim moors and lands covered in frost
Wherever you would go it’s the same, pain, fear and despair.
You lit up the altar and asked the gods if your heart would ever rest,
And the forests answered with rustle, and the skies filled up with stars.

With witch’s spells and the strongest potions enslaving a human’s soul
In the dark of the night like a wolf I howled, with a fire lit, I called you:
Rise from the flames!

When the darkest of mountains will crumble down and become vast lakes,
When the most viscous swamps will turn into the greenest forests,
When the clearest August sky hasn’t a single star,
Only then will your anger slowly disappear.

Užmirštoji gentis, sėlių žemės vaikai,
Dar akimirkai grįš, lyg pro miglą prabils.
Užmirštoji gentis jums sakmę paseks
Ir nuneš į legendų laikus,
Kur prakeiktas sūnus virto ežero toliais,
Ten kur prakeikta dukra amžinybę upe vis vingiuos.

Kruvinoji žara vėl primins apie didvyrių mūšius,
Primins apie sūnų dievų.
Tą, kuris kalaviją nuleidęs laikys tik atgulęs mirties patale.

Nusiplovęs rankas priešo krauju,
Įkvėpęs dangaus ir pievų gėlių,
Pakėlęs akis virš savojo krašto, genties pelenų,
Prabilai prakeiktus žodžius!

Sugrįžkit į Žemę, dievai senieji!

The forgotten tribe, children of the Selonian land,
For a moment will return, speaking as though through a mist.
The forgotten tribe will tell you a saga
And carry you to a time of legends
Where the cursed son became vast lakes,
Where the cursed daughter like a river will forever meander.

A bloody glow will again remind of battles of heroes,
Of the son of gods,
The one who yields only in death.

With your hands washed by the blood of the enemy,
With a breath of heavens and wild flowers,
With your eyes gazing upon the ashes of your land and tribe
You spoke the cursed words!

Gods of old, come back to the land!

Suplėšysiu tavo pasaulį, nudirsiu odas tavo vaikam!
Aš varnas, pilkapių varnas, dievybė pasaulio pradžios.

Užduso pasaulis, sutryptas žmonių.
Jau greitai kils liepsnos aukštyn lyg dausų.

Sugrįžk, prakeiktas varne, paukšti sakmių, ugnies ir lietaus.
Pažadink gentis žmonių širdyse, įkvėpk jiems ugnies, lašelį šviesos.
Atnešk ant savo sparnų praeities šmėklų balsus.
Ir sugrius stabai tų dievų, mūsų priešų neštų.

Aš atėjau, argi negirdit?!
Jūs prašvinkę baisioj dabarty.
Tad nuprausk mane, lietau, ir mano perplėštą širdį,
Šimtus metų užspaustas ir užsmaugtas buvau.

Atėjo pabaiga dienoms, kai patys sau melavom.
Išdžiūvo upės, o miškai lapus numetę dega.

Jei nusisuks pasaulis, mano širdis neplyš.
Kruvinon ryto saulėn klykiantis varnas kils!

I will tear your world, I will flay the skin off your children,
I am the Raven, the Barrow Raven, a deity from the beginning of times.

Trampled by people the world has suffocated
Flames will soon rise up to the skies.

Come back, cursed Raven, bird of tales,
Awaken the tribes in human hearts, grant them fire, a drop of light,
Bring on your wings the voices of spirits from the past
And the idols of our enemy gods will fall.

I have come, can’t you hear?
You fester in the horrible present.
Rain, wash me and my torn heart down
For hundreds of years I’ve been strangled and suppressed.

The end of those days when we lied to ourselves has come –
Rivers have gone dry and forests are burning in flames.

If the world turns away, my heart will not tear –
Into the bloody morning sun a screaming raven will rise!